škaika

škáika scom. (1) JI385, NdŽ, KŽ, FrnW, Ggr 1. Kos33(Vkš) sudžiūvęs gyvulys: Prokaulė karvė yra škáika J. Tokio škáikos (arklio) nė į staldį nevesčio Šv. 2. Up, Vvr menk. liesas, sudžiūvęs žmogus, džiūsna: Neina į kūną, – ana tokia škáika Krt. Tokia škáika, o pasiutimo pilna Užv.